Prie Vilniaus sporto rūmų įvyko Sąjūdžio kartos ir istorinės atminties gynėjų mitingas.
Birželio 3-osios vakarą prie Vilniaus koncertų ir sporto rūmų susirinko keli šimtai žmonių, daugiausia Sąjūdžio dalyvių, signatarų, visuomenininkų ir tautinės atminties puoselėtojų. Tautos forumo surengtas mitingas buvo skirtas ne tik priminti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio istoriją, bet ir pareikalauti iš valdžios institucijų nedelsiant spręsti ilgus metus apleistų Sporto rūmų likimą.
Renginio data pasirinkta neatsitiktinai. Šiemet sukanka 38 metai nuo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, vykusio 1988 m. spalio 22–23 dienomis tuometiniuose Vilniaus sporto rūmuose. Būtent čia buvo priimtos programinės nuostatos, atvėrusios kelią taikiam ir teisėtam Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui.
Daugelis mitingo dalyvių prisiminė, kad Sporto rūmai yra neatsiejama Lietuvos valstybingumo istorijos dalis. Čia po 1991 m. Sausio 13-osios buvo pašarvoti sovietų agresijos aukų palaikai, o vėliau – Medininkų žudynių aukos. Todėl, pasak kalbėtojų, šis pastatas yra ne tik architektūros objektas, bet ir tautos istorinės atminties vieta.
Mitinge kalbėjo filosofas ir Nepriklausomybės Akto signataras Arvydas Juozaitis, Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, Gaudentas Aukštikalnis, Henrikas Žukauskas ir kiti.
Ypatingo dėmesio renginyje sulaukė vieno iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjų, profesoriaus Vytauto Radžvilo pasisakymas. 1988 m. birželio 3 d. V. Radžvilas buvo išrinktas į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę – 35 asmenų branduolį, kuris organizavo ir kūrė Sąjūdį. Jis taip pat aktyviai dalyvavo vadinamajame Sąjūdžio klube, kuriame įvairių sričių intelektualai rengė alternatyvią Sąjūdžio programą, o dalis jų parengtų idėjų vėliau buvo įtraukta į oficialius Sąjūdžio programinius dokumentus.
Po mitingo buvęs disidentas, aktyvus pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis kunigas Robertas Grigas rašė: Buvau vienas iš tų pusantro tūkstančio Sąjūdžio delegatų (įgaliotas Širvintų Sąjūdžio grupės) suvažiavime, kuriame buvo priimtos programinės nuostatos, pagrindusios kelią į taikų teisinį Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.
Atkūrus Nepriklausomybę ir ją ginant nuo ginkluotos SSSR agresijos, tuose pačiuose Sporto rūmuose buvo pašarvoti 1991 m. sausio 13-osios žuvusieji, vėliau – tų pačių metų liepos 31 d. Medininkuose sovietų specialiųjų pajėgų būrių nužudyti Lietuvos pareigūnai.
Jau vien tie lūžiniai Lietuvos naujausios istorijos įvykiai, nekalbant apie išskirtinę Vilniaus Sporto rūmų architektūrą, daro šį pastatą tokio lygio saugotinu objektu, kuris visoms Lietuvos valdžioms turėtų rūpėti, kaip akies vyzdys.
Tačiau matome sveiku protu nepaaiškinamą atvirkštinį reiškinį – rašo kunigas. – Jau 35 metus, nepaisant visuomenės reikalavimų ir seimų rezoliucijų, neapsisprendžiama Vilniaus Sporto rūmus rekonstruoti ir pritaikyti jų erdves kongresų, konferencijų ir atminties muziejaus reikmėms.
Tai būtų visiškai logiška ir pagarbu, turint omenyje Rūmų svarbą Lietuvos Atgimimo istorijai. Tokiu būdu unikalus pastatas paliekamas sunykti, galimai taikantis Vilniaus centre esantį sklypą patylomis perleisti „statybų vystytojams“.
Negana to, iš žydų bendruomenės radikalių sluoksnių pasigirsta reikalavimų Rūmus apskritai nugriauti, nes jie, esą, pastatyti senų žydų kapinių vietoje (kurias dar XIX a. caro valdžia iš žydų bendruomenės nupirko, o mirusiųjų palaikai buvo perkelti į kitas kapines).
Štai čia ir paaiškės, ar mūsų valdžia yra sava, nacionalinė (ginanti Lietuvos valstybės ir tautos interesus), ar kompradorinė (veikianti užsienio įtakotojų interesais).
Kalbėtojai priminė, kad įvairiais laikotarpiais buvo siūloma pastatą paversti konferencijų, kongresų bei Lietuvos Atgimimo istorijos muziejaus erdve. Tačiau projektai taip ir nebuvo įgyvendinti, o unikalus statinys toliau nyksta. Mitingo dalyviai pabrėžė, kad jau daugiau kaip tris dešimtmečius valstybė nesugeba priimti galutinio sprendimo dėl Sporto rūmų rekonstrukcijos ir pritaikymo visuomenės reikmėms. Jie reiškė susirūpinimą, kad delsimas gali būti susijęs su siekiais ateityje panaudoti vertingą sklypą kitoms reikmėms.
Renginyje taip pat buvo paliestas ir kunigo paminėtas senųjų žydų kapinių klausimas. Kai kurie kalbėtojai kritikavo reikalavimus Sporto rūmus nugriauti, argumentuodami, kad pastatas jau seniai tapo svarbia Lietuvos istorijos ir valstybingumo simboline vieta. Jų nuomone, būtina rasti sprendimą, kuris leistų deramai gerbti visas istorines aplinkybes ir kartu išsaugoti tautai reikšmingą objektą.
Mitingo pabaigoje dalyviai vienbalsiai patvirtino Tautos forumo parengtą rezoliuciją-kreipimąsi į Respublikos Prezidentą, Seimą ir Vyriausybę. Joje mitingo dalyviai reikalauja nedelsiant pradėti Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukciją pagal anksčiau valstybės patvirtintą projektą, numatant juos paversti Nacionaliniu kongresų, konferencijų ir kultūros centru.
Rezoliucijoje pabrėžiama, kad Rūmai yra reikšmingas architektūros, kultūros ir Lietuvos istorijos objektas, susijęs su Sąjūdžio steigiamuoju suvažiavimu, Sausio 13-osios bei Medininkų tragedijos atminimu. Teigiama, kad pastaraisiais metais rekonstrukcijos projektas buvo vilkinamas, o toks neveikimas kelia grėsmę statinio išsaugojimui.
Rezoliucijos autoriai ragina Seimą ir Vyriausybę:
- tęsti 2018 m. Vyriausybės sprendimų įgyvendinimą;
- priimti aiškų sprendimą dėl Rūmų rekonstrukcijos;
- suteikti Rūmams aukštesnį kultūros paveldo apsaugos statusą;
- užtikrinti rekonstrukcijos finansavimą ir rangovo parinkimą;
- įamžinti buvusių žydų kapinių, Sąjūdžio ir Lietuvos laisvės kovų atminimą.
Rezoliucijoje teigiama, kad Sporto rūmai turi būti išsaugoti kaip nacionalinės reikšmės kultūros paveldo ir valstybingumo simbolis ateities kartoms.
Ne mažiau svarbus buvo ir pats žmonių susibūrimo faktas. Daugelis dalyvių pripažino nesitikėję tokio gausaus būrio žmonių. Vartotojiškumo ir pramogų kultūros dominuojamoje aplinkoje, kur masines minias dažniau sutraukia festivaliai ir komerciniai renginiai, keli šimtai žmonių, susirinkusių ginti istorinės atminties, tapo savotišku pilietinio gyvybingumo ženklu.
Renginio dalyviai pabrėžė, kad čia rinkosi ne atsitiktiniai smalsuoliai, o žmonės, kuriems rūpi Lietuvos istorijos tęstinumas, valstybės atminties politika ir ateities kartoms perduodamos vertybės. Jų nuomone, Sporto rūmų klausimas yra ne vien pastato likimo problema – tai ir valstybės santykio su savo istorija išbandymas.
Pasibaigus oficialiai renginio daliai, prie Sporto rūmų dar ilgai netilo diskusijos apie Sąjūdžio palikimą, pilietinės visuomenės būklę ir atsakomybę už Lietuvos istorinės atminties išsaugojimą. Daugelis susirinkusiųjų reiškė viltį, kad šis mitingas taps postūmiu pagaliau priimti sprendimus, kurių valstybė nesugeba priimti jau daugiau kaip tris dešimtmečius.
Mitingo rezoliucija skelbiama čia.
Parengė Jonas Nedzveckas