Tautos forumo surengtas mitingas Sporto rūmams apginti pavyko. Jo labai reikėjo. Šio pastato išsaugojimo klausimas galėjo būti išspręstas bent prieš du dešimtmečius. Bet jo naujausia istorija ir dabartinė būklė aiškiai rodo, kiek daug yra trokštančių, kad sąmoningai palikti nykti Rūmai išnyktų nuo žemės paviršiaus. O kitą dieną, kai buldozeriai baigtų griovimo darbą, neabejotinai sužinotume, kad visos kliūtys toje vietoje pratęsti Mindaugo apartamentų ar kitokių prašmatnių pastatų statybą stebuklingai pranyko kaip miražas dykumoje.
Tačiau šiuo atveju kiša koją ne tik vertelgiški „nekilnojamojo turto vystytojų“ interesai. Reikia būti aklam, kad nematytum, jog pastangų išsaugoti Rūmus akivaizdus sabotavimas Vilniaus ir net aukščiausios Lietuvos valdžios lygmeniu yra platesnio ir politiškai gerokai grėsmingesnio vaizdo dalis.
Politiškai infantilios tautos ir joms atstovaujantys žmonės valdžioje visada būna istorinio akiračio ir geopolitinės vaizduotės neturintys trumparegiai kurmiai. Jie mąsto šia diena ir savo buvimo valdžioje kadencijomis.
Tačiau pasaulyje ir net gana netoli Lietuvos esama valstybių ir veikėjų, kurie žvelgia nepalyginamai toliau. Nes mąsto dešimtmečiais, o kai kada – net šimtmečiais. Todėl jie suvokia, kad viskas, net valstybių sienos ir miestų, o ypač sostinių, priklausomybė nėra amžina.
Vilnius – ne išimtis. Pretendentai į šį miestą, žinoma, yra gerokai pritilę. Bet tai nereiškia, kad jie pranyko. Ką planuoja ir ketina daryti – atskiras klausimas. Tačiau bet kuriuo atveju stebint pokiliminių kovų dėl Sporto rūmų ženklus krenta į akis keista aplinkybė, turinti neraminti kiekvieną gebantį matyti nors kiek toliau savo nosies tautietį. Juk lygiai toks pat nepaskelbtas karas vyksta dėl Lukiškių aikštės ir Vyčiu bei Prezidento Antano Smetonos paminklo.
O kas – žvelgiant iš esmės – sieja Rūmus, Vytį ir paminklą? Ogi tai, kad jie yra Vilniaus priklausomybę Lietuvai ir kovas už modernųjį lietuviškąjį valstybingumą primenantys ir įprasminantys ženklai. Akivaizdu, kad trukdymai juos pastatyti, turintys visus dešimtmečius trunkančio vilkinimo ir sabotažo požymius, nėra atsitiktiniai. Už šių „žaidimų“ slypi jų iniciatorių ir organizatorių nuostata: juo mažiau Vilniuje bus šiuolaikinio lietuviškojo valstybingumo istorines ištakas ir kovas už jo įtvirtinimą primenančių ženklų – juo geriau. O geriausia – kad jų apskritai neliktų.
Jų neleidžiant statyti arba juos sunaikinus Vilniaus priklausomybė Lietuvai faktiškai atrodytų tik laikina drg. Stalino suteikta dovana ir paguodos prizas jau numatytai pavergti lietuvių tautai. Kaip lengva būtų toliau postringauti, kad už dosnumą dera būti dėkingiems, o atėjus valandai X ir pareikalauti grąžinti kadaise iš diktatoriaus neteisėtai gautą, nes lietuviams neva nepriklausiusią, dovaną. Pasakant trumpai: neliks Sąjūdžio kovos už Nepriklausomybę simboliu ir muziejumi galinčių ir turinčių tapti Sporto rūmų – bus lengviau skleisti propagandinį melą, neva Vilnius yra ne mūsų pačių pastangomis ir aukomis atkovotos valstybės amžinoji sostinė, bet jo priklausomybė Lietuvai tėra palankiai susiklosčiusių aplinkybių nulemta atsitiktinis ir trumpalaikis laimėjimas.
Būtent į šiuos nesibaigiančių žaidimų dėl Sporto rūmų pavojus siekta priminti valdžiai Tautos forumo organizuotame mitinge. Pareikalauta, kad besiblaškanti ir svyruojanti kaip nendrė geopolitinės konjunktūros vėjyje Lietuvos valdžia atsikvošėtų ir pagaliau suprastų: Sporto rūmai, sostinė Vilnius ir galiausiai pati Lietuvos valstybė priklauso ne jai, o Tautai. Todėl apie Rūmų likimą kalbėjome iš Tautos ir jos ateities perspektyvos.
Lietuviai irgi gali būti – privalo būti, jeigu nori išlikti – ne vienadienių politinių trumparegių varguolių, bet dešimtmečiais ir šimtmečiais mąstanti brandi politinė tauta. Tokia buvo svarbiausia šio renginio žinia Lietuvai.
Nuoroda į reportažą apie renginį.
