Artėja 85-osios 1941 m. birželio 23 d. Sukilimo metinės. Tai proga sugrąžinti į Tautos istorinę atmintį dieną, kuri savo reikšme prilygsta svarbiausioms Lietuvos XX amžiaus istorijos datoms – 1918 m. vasario 16 d. ir 1990 m. kovo 11 d.
Tačiau šis šlovingas Laisvės kovų istorijos puslapis yra sąmoningai ir sparčiai gramzdinamas į užmarštį.
Seimo įstatymas pripažinti 1941 m. birželio 23 d. sukilėlių paskelbtą deklaraciją
Jau nuo 2000-ųjų metų, kai buvo suspenduotas Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas pripažinti 1941 m. birželio 23 d. sukilėlių paskelbtą deklaraciją dėl nepriklausomos Lietuvos atstatymo valstybės teisės aktu, Sukilimas nėra pripažįstamas ir minimas oficialiu valstybiniu lygmeniu.
Kasmet retėjant tiesioginių Sukilimo ir Pasipriešinimo dalyvių gretoms ir traukiantis Anapilin Laisvės kovas gyvojoje atmintyje saugojusių lietuvių kartai, tolydžio dalyvių skaičiumi ir statusu menko ir šios datos minėjimai.
Jau daugiau nei du dešimtmečius visuomenė vis skurdžiau informuojama apie tikrąsias Sukilimo priežastis. Nutylimos nepaprastai sudėtingos istorinės ir geopolitinės aplinkybės, kuriomis Sukilimas buvo organizuojamas ir įvykdytas.
Kremliaus interesai
Tuo pat metu, ciniškai naudojantis dirbtinai kuriamomis visuomenės žinių apie šį įvykį spragomis, nuosekliai ir kryptingai buvo parengta informacinė dirva masiškai viešojoje erdvėje skleisti istorinius ir politinius Sukilimo vertinimus, atspindinčius Kremliaus ir jo lietuviškųjų sovietinių kolaborantų požiūrį bei interesus.
Visuomenės, ypač jaunosios kartos, istorinėje atmintyje ir vaizduotėje faktiškai buvo sugrąžinta ir įtvirtinta sovietinė-rusiška Sukilimo interpretacija, kuri iš esmės visiškai nustelbė lietuvišką šio įvykio aiškinimą ir vertinimą. Perrašant, klastojant ir iškraipant Sukilimo istoriją, menkinant ir šmeižiant jo didvyrius pasiekta tiek, kad vis didesnė lietuvių visuomenės dalis nesupranta ir gėdijasi savo senelių atlikto žygdarbio.
Net patriotiškais save laikantys piliečiai atsiriboja nuo tariamai kontraversiškai vertinamo Sukilimo vengdami dalyvauti jo minėjimuose.
Vykstantys priešiškoje moralinėje ir politinėje atmosferoje, informacinės blokados žiniasklaidoje ir masinio visuomenės neinformuotumo apie Sukilimą ir visuotinio abejingumo jam sąlygomis minėjimai sutraukia vis mažiau dalyvių. Kadaise buvę pusiau oficialūs ir valdžios atstovų palaikomi ir lankomi renginiai ilgainiui virto neoficialiais visuomeniniais Sukilimo paminėjimais.
Pastaraisiais metais jie susitraukė iki siaurose konferencijų auditorijose vykstančių grynai akademinių pranešimų ir memorialinių pašnekesių apie praeitį, o viešumoje – iki privačių asmenų negausių susibūrimų prie sukilėlių kapų. Šiuos renginius pabrėžtinai ignoruoja oficialios valdžios institucijos ir vengiantys juose dalyvauti jų pareigūnai.
Ilgametė ir kryptinga Sukilimo ir jo dalyvių menkinimo ir šmeižimo kampanija galiausiai sukūrė moralinę, politinę ir psichologinę atmosferą, kurioje tapo įmanoma jau ir fiziškai naikinti Sukilimo atmintį – pervadinti jo vadovų vardais pavadintas viešąsias erdves ir šalinti juos įamžinančius materialius atminimo ženklus.
Lietuvos ir Vilniaus valdžios neapykanta Sukilimui
Lietuvos ir Vilniaus valdžios beribės neapykantos Sukilimui viršūne laikytinas 2024 m. birželio 23 d. įvykdytas brutalaus vandalizmo aktas. Sostinės mero V. Benkunsko nurodymu specialiųjų pajėgų pareigūnai panaudojo smurtą prieš taikius piliečius, gynusius atminimo lentą Sukilimo vadovui K. Škirpai, kurią vos prieš dvi dienas buvo pakabinę Tautos forumui šiuo metu priklausantys partijos Nacionalinis susivienijimas nariai. Lenta buvo barbariškai nuplėšta ir suniokota.
Nuosekliai griaunama, Sukilimo atmintis sparčiai nyksta. Jau esama tvirto pagrindo teigti, kad ji merdėja. Todėl neišvengiamai silpsta ją prarandančios visuomenės istorinė nuovoka ir ryžtas priešintis Sukilimo istorijos klastojimui ir juodinimui bei Birželio 23-osios žygdarbio trynimui iš Tautos kolektyvinės atminties.
Darosi vis labiau tikėtina, kad artėja laikas, kai Birželio 23-oji taps diena, kokia SSRS okupacijos laikotarpiu buvo Vasario 16-oji – draudžiama minėti ir švęsti diena, primenanti valdžią erzinančią „nacionalistinės“ Lietuvos istorijos datą.
Lietuvos viešojoje erdvėje skleidžiamas ir joje vyraujantis akivaizdžiai prokremlinis istorinis pasakojimas apie Sukilimą duoda rimtą pagrindą būgštauti, kad Sukilimas anksčiau ar vėliau gali būti oficialiai pasmerktas kaip ginkluotas nacionalsocialistinės Vokietijos parankinių ir žydšaudžių maištas prieš „teisėtą“ LSSR valdžią.
Tokiu atveju jo minėjimai būtų paskelbti „nacionalfašistinio ekstremizmo“ apraiškomis ir uždrausti. Jų dalyviai būtų persekiojami ir baudžiami. Sukilimo dieną tektų minėti slapčia ir faktiškai pogrindžio sąlygomis, kaip kad okupuotoje LSSR buvo minima Nepriklausomybės diena.
Tautos forumo įsitikinimu, egzistuoja aiškus ir lengvai atpažįstamas skirtumas tarp valdžios dar toleruojamų konformistinių Sukilimo paminėjimų ir tikros kovos už jo atminties apgynimą ir perdavimą būsimosioms kartoms.
Pasipriešinimas prokremlinių jėgų diktatui
Jokios skambios kalbos ir raginimai gerbti bei išsaugoti Sukilimo ir jo didvyrių atminimą, jokios istorinių konferencijų popierinės deklaracijos ir rezoliucijos apie Sukilimo svarbą ir jo dalyvių atliktą žygdarbį negali sustabdyti tarptautiniu mastu planuojamo bei koordinuojamo Sukilimo atminties griovimo ir trynimo, kurį klusniai įgyvendina užsienio galios centrų spaudimui paklūstančios visos Lietuvos valdžios.
Šį procesą gali sustabdyti tik sutelktas ir ryžtingas politinis pasipriešinimas prokremlinių vidaus ir užsienio jėgų diktatui siekiant paveikti Lietuvos valstybės istorijos politiką ir savo interesais perrašyti mūsų tautos laisvės kovų istoriją.
Būtini drąsūs ir valingi realiai pasiruošusių kovoti dėl Sukilimo valstybinio įprasminimo politikų ir patriotiškos visuomenės veiksmai, kurie leistų paversti Sukilimo minėjimą atitinkamo lygmens ir svarbos oficialiu renginiu.
Tokie politiniai veiksmai turėtų būti Sukilimo 85-ečio valstybinio minėjimo programos svarbiausi akcentai. Kreipdamasis į Seimo narius ir visuomeninių patriotinių organizacijų vadovus TF pasiūlė metmenis Sukilimo minėjimo programos, atspindinčios jo tikrąją vietą ir reikšmę kovų dėl Lietuvos valstybingumo istorijoje.
Seimo nariams L. Kasčiūnui, A. Ažubaliui, V. Rakučiui, I. Vėgelei, R. Jankūnui, V. Sinicai, A. Norkienei, L. Girskienei, Europos parlamento nariui A. Verygai, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkui J. Burokui, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (LPKTB) pirmininkui P. Ulozui, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) valdybos pirmininkui V. Sungailai, Jaunimo sambūrio „Pro patria“ pirmininkui P. Stoniui buvo pasiūlyta sutelktomis pastangomis surengti oficialų Birželio sukilimo minėjimą.
Į Seimo narius kreiptasi todėl, kad jų, kaip tautos atstovų, statusas yra ypač palankus patvirtinti savo pagarbą Sukilimui ir jo idealams inicijuojant Seime iškilmingą Sukilimo minėjimą ir jo metu pripažinti sukilėlių 1941 m. birželio 23 d. paskelbtą deklaraciją dėl nepriklausomos Lietuvos atstatymo Lietuvos valstybės teisės aktu.
Prasminga ir simboliška į siūlomą minėjimo programą taip pat įtraukti iniciatyvą atkurti ir vėl buvusioje vietoje pakabinti 2024 m. birželio 23 d. Vilniaus valdžios nurodymu sunaikintą K. Škirpai skirtą atminimo lentą.
Turimomis žiniomis, su partija Nacionalinis susivienijimas glaudžiai susijęs jaunimo sambūris „Pro Patria“ yra surinkęs pakankamai aukų iš naujo pagaminti minėtą lentą, todėl nėra neįveikiamų kliūčių Sukilimo dieną atkurti istorinį teisingumą ir visam laikui įamžinti Tautos didvyrio atminimą.
Dar vienas programos punktas – alėjai prie Gedimino pilies grąžinti buvusio Vilniaus mero R. Šimašiaus iniciatyva panaikintą jos tikrąjį – K. Škirpos alėjos pavadinimą.
TF siūlomos minėjimo programos įgyvendinimas nutrauktų per ilgai užsitęsusį Birželio sukilimo menkinimą ir juodinimą.
Toks minėjimas neabejotinai taptų lūžiu sunkioje kovoje siekiant Lietuvai susigrąžinti suverenią teisę vykdyti savarankišką ir orią valstybės istorijos politiką, o Tautai – pačiai rašyti savo Laisvės kovų istoriją.
Tautos forumas tikisi geranoriško ir patriotiško politikų bei visuomenininkų atsakymo į kvietimą valstybiškai paminėti 1941 m. birželio sukilimo 85-ąsias metines sutelktomis pastangomis įgyvendinant pasiūlytą minėjimo programą.
Kvietimas
TAUTOS FORUMAS
Lietuvos Respublikos Seimo nariui L. Kasčiūnui
Lietuvos Respublikos Seimo nariui A. Ažubaliui
Lietuvos Respublikos Seimo nariui V. Rakučiui
Lietuvos Respublikos Seimo nariui I. Vėgelei
Lietuvos Respublikos Seimo nariui R. Jankūnui
Lietuvos Respublikos Seimo nariui V. Sinicai
Lietuvos Respublikos Seimo narei A. Norkienei
Lietuvos Respublikos Seimo narei L. Girskienei
Europos parlamento nariui A. Verygai
Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkui J. Burokui
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (LPKTB) pirmininkui P. Ulozui,
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) valdybos pirmininkui V. Sungailai
Jaunimo sambūrio „Pro patria“ pirmininkui P. Stoniui
Kvietimas valstybiškai paminėti 85-ąsias 1941 m. Birželio sukilimo metines
Vilnius
2026 m. gegužės 4 d.
1941 m. Birželio sukilimas – vienas herojiškiausių lietuvių Tautos ilgaamžių kovų už Laisvę įvykių. Nėra prasmės plačiau priminti, kad sukilėliai savo krauju nuplovė 1940 m. įvykusios Lietuvos valdžios kapituliacijos prieš Stalino ultimatumą gėdą ir visam pasauliui paliudijo, jog Tauta buvo pavergta prievarta ir nesusitaikė su jai primesta okupantų valdžia. Sukilimas įkvėpė pokario partizaninį pasipriešinimą, o daug sukilėlių tapo jo dalyviais.
Taip pat nėra reikalo įrodinėti, kad ištisus dešimtmečius Kremlius vykdė nenutrūkstamą propagandinę kampaniją, kuria buvo siekiama diskredituoti Sukilimą kaip nacionalsocialistinės Vokietijos kolaborantų maištą prieš tariamai teisėtą SSRS valdžią Lietuvoje. Sukilėliai buvo šmeižiami kaip naciams talkinę žydšaudžiai. Ši melo ir šmeižto kampanija buvo plačiai vykdoma Vakarų šalyse ir pagrįstai gali būti vertinama kaip palankios moralinės ir ideologinės dirvos rengimas tų šalių visuomenėse naujai Rusijos agresijai prieš Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes. Todėl objektyvus ir sąžiningas Birželio sukilimo vertinimas ir tinkamas jo 85-mečio paminėjimas tampa svarbiu Lietuvos nacionalinio saugumo reikalu.
Tačiau nuo 2000-ųjų metų, kai buvo suspenduotas Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas pripažinti 1941 m. birželio 23 d. sukilėlių paskelbtą deklaraciją dėl nepriklausomos Lietuvos atstatymo valstybės teisės aktu, Sukilimas nėra pripažįstamas ir minimas oficialiu valstybiniu lygmeniu. Lietuvos valdžios, pasidavusios draugiškų sąjungininkų ir partnerių spaudimui, faktiškai išsižadėjo suverenios Tautos teisės pačiai rašyti savo laisvės kovų istoriją ir atvirai trina Sukilimą bei jo didvyrius iš visuomenės istorinės atminties.
Tokia padėtis, kai sparčiai augant geopolitinėms ir saugumo grėsmėms Lietuvos valdžia, pataikaudama partnerių įnoriams, faktiškai legitimavo ir palaiko Rusijos skleidžiamą Birželio sukilimo interpretaciją, toliau nebegali būti toleruojama. Tačiau skambiomis kalbomis ir raginimais gerbti ir išsaugoti Sukilimo didvyrių atminimą, popierinėmis istorinių konferencijų deklaracijomis apie šio Tautos drąsuolių atlikto pasiaukojamo žygdarbio svarbą šios padėties pakeisti jau neįmanoma. Atėjo konkrečių ir ryžtingų veiksmų laikas.
Susiklosčiusiomis aplinkybėmis moralinė atsakomybė ir politinis uždavinys imtis iniciatyvos atkurti istorinę tiesą apie Sukilimą ir sugrąžinti jį į valstybės istorijos politikos dėmesio lauką tenka patriotiškiems Lietuvos piliečiams, politikams ir jų atstovaujamoms partijoms bei visuomeninėms organizacijoms.
Vadovaudamiesi šiomis nuostatomis kviečiame telktis deramai paminėti artėjančias Birželio sukilimo 85-ąsias metines. Siūlome Sukilimo minėjimo programą, kurią turėtų sudaryti šios priemonės:
- Patriotiškų Seimo narių iniciatyva ir pastangomis turi būti surengtas iškilmingas Sukilimo minėjimas Seime. Jo metu, įgyvendinant Birželio sukilimo kolegijos deklaruotą siekį „<…> parengti ir priimti <…> teisės aktą, kuris sustiprintų Birželio sukilimo istorinį statusą tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu“ – po ketvirčio amžiaus vilkinimo pagaliau privalo būti priimtas įstatymas pripažinti sukilėlių 1941 m. birželio 23 d. paskelbtą deklaraciją dėl nepriklausomos Lietuvos atstatymo valstybės teisės aktu.
- Turimomis žiniomis, su partija Nacionalinis susivienijimas glaudžiai susijęs jaunimo sambūris „Pro Patria“ yra surinkęs pakankamai aukų Vilniaus valdžios nuplėštai ir suniokotai K. Škirpos atminimo lentai atkurti, todėl būtina lentą pagaminti iš naujo ir Sukilimo minėjimo dieną iškilmingai vėl pakabinti jos buvusio kabojimo vietoje.
- Kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės Tarybą ir administraciją ir pareikalauti grąžinti buvusio mero R. Šimašiaus iniciatyva panaikintą K. Škirpos alėjos pavadinimą, kuris, sąmoningai siekiant pasityčioti iš Sukilimo ir pažeminti jo pagrindinį organizatorių, buvo pakeistas absoliučiai beprasmišku pavadinimu — Laisvės kovų atmintį trinančia „Trispalvės alėja“.
Kviečiame telktis į organizacinį komitetą šiai minėjimo programai įgyvendinti.
Tautos forumo vardu
Vilniaus m. savivaldybės tarybos nariai
Gaudentas Aukštikalnis
Almantas Stankūnas