Prof. habil. dr. Vytautas Radžvilas
Seimas priėmė nutarimą dėl Sporto rūmų panaudojimo.
Šį nutarimą sveikina ir dėl jo džiūgauja atkakliausi rūmų gynėjai. V. Kavaliausko ir H. Žukausko atsidavimas rūmų gelbėjimo reikalui kelia pasigėrėjimą ir pagarbą.
Vis dėlto esu įsitikinęs, kad skelbti pergalę yra gerokai per anksti.
Galima nusivilti patiems ir nuliūdinti daugybę patriotiškų Lietuvos žmonių, išgirdusių pergalės fanfarų garsus ir nuoširdžiai patikėjusių, kad kova jau laimėta. Per anksti patikėti, kad mūšis laimėtas, yra pavojinga. Mat netikėtai nusivylus kur kas sunkiau mobilizuotis ir pakilti tolesnei kovai.
Šio atsargaus ir įspėjančio įrašo priežastis – Seimo nutarimo formuluotės.
Tai atvejis, kai būtina kuo atidžiausiai skaityti ir sverti kiekvieną žodį. Iš pirmo žvilgsnio – viskas surašyta teisingai ir viltingai. Bet kodėl visuose dalykiniuose nutarimo punktuose šmėžuoja žodis SIŪLYTI, bet ne ĮPAREIGOTI?
Taigi Vyriausybei tik siūloma <…> atsisakyti svarstymų perduoti ar parduoti Vilniaus koncertų ir sporto rūmus, bet tęsti ir pilnai įvykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 597 „Dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos ir pritaikymo kongresams, konferencijoms ir kultūriniams renginiams projekto pripažinimo valstybei svarbiu projektu“.
Kultūros ministerijai taip pat siūloma „<…> paskelbti kūrybinį konkursą sukurti memorialą bei ekspoziciją <…>, Vilniaus miesto savivaldybei vėlgi siūloma „<…> prisidėti skatinant ir vystant dalykinį (konferencinį) turizmą, kultūros paveldo atstatymą <…>“, etc. Bet argi siūlymai nėra tik rekomendacijos, neturinčios imperatyvaus nurodymo galios, į kurias galima, bet nebūtina atsižvelgti ir juo labiau vykdyti?
Šias abejones tik sustiprina nedžiuginantis precedentas – Seimo dokumente primenamas prieš dešimtmetį Vyriausybės priimtas, bet net kelių vyriausybių atkakliai nevykdytas nutarimas būtent šiuo klausimu.
O kas tai yra, jeigu ne įrodymas, kad egzistuoja milžiniškas pasipriešinimas pačiai idėjai atgaivinti Sporto rūmus ir pritaikyti juos šių dienų poreikiams? O gal esama įrodymų ar bent aiškesnių ženklų, kad tas pasipriešinimas yra stebuklingai išnykęs?
Ir jau visiškai suklusti ir sunerimti verčia siūlymas Kultūros ministerijai „paskelbti kūrybinį konkursą sukurti memorialą bei ekspoziciją“ – tarsi sausio 14 d. Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje nebūtų buvęs pristatytas kruopščiai parengtas Sporto rūmų rekonstrukcijos projektas.
Esminis klausimas – ar siūlomas surengti konkursas būtų trumpas formalumas, ar prasidėtų tikra konkurso epopėja – nuo sąlygų parengimo ir konkurso paskelbimo iki visų kitų įprastų žingsnių?
Kiek tai užtruktų?
Ar per tą laiką nespės baigtis dabartinio Seimo kadencija, o po kitų rinkimų atėjusi Vyriausybė nepareikš, kad tai – ne jos reikalas, ir vėl vilkinimo žaidimas prasidės iš naujo?
Sakysite – pernelyg laki ar net perkaitusi vaizduotė?
O kaip tada dėl Lukiškių aikštės pertvarkymo į Valstybės reprezentacinę aikštę su Vyčiu ir memorialu kritusiems už Lietuvos laisvę? Ar ne 2000 m. birželio 29 d. Seimas priėmė Lukiškių aikštės memorialinio statuso įstatymą? KETVIRTĮ ŠIMTMEČIO nevykdomą įstatymą!
Belieka retoriškai paklausti: ar Sporto rūmai nekartoja Lukiškių aikštės nueito kelio?
Atsakymas aiškus: keliai šiek tiek panašūs, bet nieko nedarant, jiems lemta netrukus išsiskirti. Sporto rūmai savosios istorijos keliu žygiuos nebeilgai.
Nors ir apleista, skurdi aikštė yra aikštė – ji gali laukti, kol bus sutvarkyta.
Sporto rūmai – ne aikštė. Jie – didelis, bet trapus ir griūvantis statinys. Belaukdamas jis negali sulaukti nieko kito, o tik akimirkos, kai koks entuziastingas Rūmų griovėjas pajus progą ir, abejingu žvilgsniu įvertinęs irstančias sienas, atsainiai paklaus: ar neatrodo, kad rekonstruoti šį griūvantį sovietmečio griozdą per vėlu?
Ar ne pigiau tuos Sporto rūmus nušluoti nuo žemės paviršiaus, kad toji irstanti architektūrinė baidyklė nebjaurotų išpuoselėto Vilniaus senamiesčio reginio?
Leisime ateiti šiai akimirkai? – Ji bus Rūmų ir jo sienose įrašytos Sąjūdžio istorijos pabaiga.
Tad geriau neužsimirškime ir toliau budėkime Sporto rūmų sargyboje.
Nuoroda į Seimo nutarimą ČIA.
