Nuoširdžiai kviečiu vasario 16-ąją atvykti į tikrą Valstybės dienos minėjimą. Atšvęskime šią didžią dieną gindami jos tikrąją istorinę ir politinę prasmę.
Neverta įrodinėti, kad Vasario 16-oji, kurią mini D. Grybauskaitė, I. Šimonytė, A. Kubilius, R. Juknevičienė, P. Auštrevičius, D. Žalimas, V. Čmilytė ir visa Maskvos kolaborantų palikuonių ir mokinių, o dabar Briuselio tarnų kohorta, nėra ta pati Vasario 16-oji, kurios dvasia liepsnojo sielose ir širdyse patriotų, kovojusių už Lietuvos valstybę ir aukojusių dėl jos viską. Šiandien toji dvasia Tautoje yra gerokai prigesusi, bet vis dar rusena daugelio lietuvių širdyse. Tačiau ji yra vis atviriau ir brutaliau slopinama tariamai nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.
Vasario 16-oji kolaborantų valdomoje Lietuvoje yra valstybinė šventė tik todėl, kad ji yra būtina legitimuoti jų valdžiai. Tačiau šia diena tik instrumentiškai naudojamasi kaip ideologine ir politine širma, skirta paslėpti tikrąją – radikaliai antilietuvišką – Lietuvos valstybės prigimtį ir jos raidos kryptį. Neatsitiktinai 2018 metais minint Valstybės šimtmetį visur kabojo plakatai LIETUVAI – 100, bet buvo vengiama net užsiminti, kad švenčiamas ne „Lietuvos“, bet Lietuvos Respublikos – nacionalinės lietuvių tautos valstybės – jubiliejinis gimtadienis.
Šimtai tūkstančių Valstybės dieną mininčių lietuvių nuoširdžiai ir džiaugsmingai suplūsta į šventinius renginius net neįtardami, kad dalyvauja valdžios organizuojamuose klastos ir apgavystės spektakliuose. Daugelis jų yra tris dešimtmečius nuosekliai vykdomos ištautinimo ir išvalstybinimo politikos aukos. Tačiau jų nuoširdumas nepakeičia fakto, kad jie yra didžiulio masto režisuojamo oficiozinio minėjimo spektaklio statistai, neįstengiantys autentiškai atšvęsti savaime jiems brangios dienos. Sausio 13-ąją besirenkantis ne tikruosius to meto kovos ir aukos ženklus, bet „neužmirštuolę“ lietuvis iš principo negali visavertiškai paminėti ir Vasario 16-osios bei Kovo 11-osios. Juk neįmanoma autentiškai atšvęsti tokių dienų nesuvokiant jų politinio turinio ir valstybinės prasmės.
Lietuvos valstybė 1991 m. buvo atkurta kaip 1918 m. valstybės tęsinys. Todėl keletą metų – gal dešimtmetį – oficialiai švenčiama Vasario 16-oji iš esmės buvo tikra visuotinė tautinė ir valstybinė šventė. Tačiau šiandien Lietuva ne tik nebėra tautinė valstybė. Ji apskritai nebėra valstybė tikslia šio žodžio prasme. Tai administracinė teritorija, neatitinkanti elementariausių ir seniausiai žinomų tikro valstybingumo kriterijų. Nuo 2009 m. vis sparčiau augęs atotrūkis tarp formalaus valstybingumo fasado ir praktiškai tuščio jo turinio virto neperžengiama praraja. Lietuva nebegali savarankiškai išspręsti nei vieno Tautai išlikti esminio ir kartu jos valstybinį savarankiškumą turinčio patvirtinti klausimo. Maža to, Briuselio užmesta ideologinio diktato kilpa veržiasi taip, kad ją drąsiai galima lyginti su Maskvos vykdytu smaugimu. Tuo abejojantiems patartina paskaityti LR vyriausybės 2026 m. sausio 21 d. patvirtintą „Kovos su antisemitizmu, ksenofobija ir nesantaikos kurstymų“ planą ir paklausti savęs: kuo tai skiriasi nuo LKP CK biuro ar plenumų nutarimų „LSSR darbo žmonių internacionalinio auklėjimo“ klausimais?
Taigi kiekvienas susiklosčiusią padėtį suvokiantis pilietis susiduria su nepavydėtinu ir net šiurpiu galvosūkiu. Kasmet oficialiai ir net pompastiškai šventiškai yra minima Vasario 16-oji šalyje, kuri ne tik nebeturi nieko bendro su tą dieną gimusios Valstybės siekiais ir idealais. Lietuvos valdžios išsižada paskutiniųjų autentiško valstybingumo likučių. O Vasario 16-osios minėjimus panaudoja tam, kad galutinai ištrintų iš lietuvių atminties ir vaizduotės pačią tautinę ir valstybinę jauseną bei tikrąjį Nepriklausomybės akto turinį ir jo paskirtį.
Įvyko pokyčiai, kurių prieš trisdešimt metų nebuvo įmanoma susapnuoti šiurpiausiame sapne: serviliška valdžia virs tautos ir valstybės duobkasiais, o didžiulė Tautos dalis linksmai švęs Vasario 16-ąją nesuprasdama, kad Lietuva yra stumiama ir kol kas nestabdomai slenka į pražūtį.
Todėl atrodo, kad beliko du pasirinkimai, kaip švęsti Valstybės dieną. Pirmasis – apsimesti, kad nuo 1991 m. jokių pokyčių neįvyko, tautai ir valstybei niekas negresia, raginti vieni kitus didžiuotis Vasario 16-ąją ir atminti bei pagerbti už ją kraują liejusius didvyrius. Antrasis – pradėti švęsti šią dieną kitaip. Kaip reikalauja iš esmės pasikeitusios aplinkybės. Suprantama, nėra jokio reikalo atsisakyti įprastų linksmų eitynių ar važiuotynių bei kitų pramoginių šventinių renginių.
Bet niekas netrukdo šią šventišką dieną daryti tai, kas dabartinėmis sąlygomis tampa kiekvieno iš tiesų patriotiško lietuvio šventa pilietine ir moraline pareiga. Atėjo metas, kai švęsti Vasario 16-ąją pirmiausia turėtų reikšti – ją GINTI. Dera atsiminti ir pagerbti kovojusių ir žuvusių už tos dienos idealus lietuvių kartas. Bet tai nesuteikia teisės vengti sau iškelti tokį klausimą: o ką dėl Vasario 16-osios privalome padaryti, o prireikus ir paaukoti, mes – šiandienos lietuviai?
Juk švęsti tą dieną kovojant ir dalyvaujant mūšyje – lietuviams įprasta. 1941 m. Vasario 16-oji buvo švenčiama ruošiant Birželio sukilimą. 1949 m. – rašant partizanų vadų suvažiavimo deklaraciją. Žiauriausių okupantų represijų sąlygomis tą dieną aukštybėse suplevėsuodavo drąsuolių iškeltos Trispalvės. Ryžtis tokiems žygdarbiams visada buvo sunku. Tarpukario Vasario 16-ąją švęsdavo beveik visi, išskyrus antivalstybinį gaivalą. Birželio sukilėlių, partizanų, vėliau disidentų buvo kur kas mažiau. Bet tai natūralu, kitaip negalėjo ir būti. Svarbiausia – Lietuva išliko tik todėl, kad dėl jos buvo kovojama ir atsirado ją ginančių.
Esame privilegijuoti – mūsų kartai nereikia lieti kraujo ir nelaukia jokie kalėjimai ir lageriai. Tačiau išmušė valanda ginti Lietuvą tokiomis priemonėmis ir būdais, kokių reikalauja laikmetis ir aplinkybės. Turime galimybę atšvęsti Vasario 16-ąją taip, kad netaptume oficiozinio minėjimo spektaklio sraigteliais.
Kviečiu linksmai ir prasmingai atšvęsti šią dieną Lukiškių aikštėje reikalaujant to, ką privalėtų turėti ir seniai būtų turėjusi tikra Vasario 16-osios dvasios vedama Lietuvos valstybė. Ji turėtų savo reprezentacinę aikštę su Laisvės kovų simboliu Vyčiu ir memorialu visų laikų didvyriams, kovojusiems už Lietuvą. Bet slenka dešimtmečiai, priimtas įstatymas, o reprezentacinės aikštės, Vyčio ir memorialo – kaip nėra, taip nėra. Neužtenka ir būtų pernelyg aptaku pasakyti, kad šnekos apie valstybės „suverenumą“ jai demonstruojant tokį politinės valios neturėjimą skamba kaip atviros patyčios. Yra kur kas blogiau. Įstatymo dėl Lukiškių aikštės sabotavimas, mėginimai nusavinti Tautai priklausančius Sporto rūmus, drastiškai naikinami ir trukdomi statyti Vilniaus priklausomybę Lietuvai liudijantys ženklai iš esmės reiškia, kad vyksta viešai neįvardijama kova dėl to, kam priklausys mūsų sostinė. Vyksta pasiruošimai perbraižyti sienas: https://www.pozicija.org/latviu-pamokos-tesiasi-bet-ar-yra-norinciu-ko-nors-ismokti/
Viešai šito nesakydami, keturi pretendentai į Vilnių tiki jį esant laikina Lietuvos sostine, o tiksliau – faktiniu krašto administraciniu centru. Kova dėl jo aštrėja. Turime apsispręsti, ar liksime jos nuošalyje kaip pasyvūs stebėtojai, ar valingai reikalausime, kad po trijų dešimtmečių delsimo ir vilkinimo būtų pradėta simboliškai ir politiškai įsitvirtinti mūsų valstybės sostinėje. Tokia yra Tautos Forumo organizuojamo renginio gelminė sąsaja su Vasario 16-osios Lietuvos valstybe. Toji valstybė kartojo: Mes be Vilniaus nenurimsim!
O kaip mes? Nurimsime be Vasario 16-osios Lietuvos ir jos sostinės ar vis dėlto ne? Kviečiu sąmoningai apsispręsti ir pasirinkti, kaip minėti Valstybės dieną. O pasiryžusius pakovoti dėl Lietuvos – atvykti į Lukiškių aikštę, kuri mūsų visų pastangomis taps vienintelės tikros Vasario 16-osios šventės vieta. Laukiame Jūsų ir iki pasimatymo.
Su artėjančia Valstybės diena!
Pagarbiai
Vytautas Radžvilas