Nacionalinio susivienijimo valdyba išplatino pareiškimą, skirtą „Žygio už gyvybę“ organizatoriams, taip pat pranešimo kopijos nusiųstos Lietuvos Respublikos Prezidentui, Seimo nariams, Lietuvos visuomenei bei žiniasklaidai.
Pagrindinis ir esminis „Žygio už gyvybę“ reikalavimas turėtų būti – užtikrinti prigimtinės šeimos apsaugą konstituciniu lygmeniu
Sveikindama spalio 4 dieną Vilniuje vyksiančio „Žygio už gyvybę“ iniciatyvą, kuri primena krikščionišką tiesą apie žmogaus gyvybės neliečiamumą nuo pradėjimo momento, Nacionalinio susivienijimo valdyba vertina tai kaip ypač svarbų liudijimą prieš plačiai paplitusį požiūrį, kad žmogaus vertė priklauso nuo jo sveikatos, amžiaus ar naudingumo visuomenei.
Šiandieninė visuomenė, persmelkta destruktyvios genderizmo ideologijos ir vartojimo kultūros, dažnai žmogaus gyvybę vertina pagal patogumo ir naudos kriterijų – jei vaikas trukdo karjerai, gyvenimo planams ar ekonominei padėčiai, siūloma jį pašalinti. Ir tai pateikiama kaip „laisvė pasirinkti“.
Deja, ši logika gimdo ne laisvę, bet cinišką požiūrį, kai net žmogaus gyvybė tampa užsisakoma arba atsisakoma vartojimo preke. Todėl šiuo požiūriu „Žygis už gyvybę“ yra sveikas atsakas į šią dehumanizuojančią tendenciją ir priminimas, kad genderizmo ideologija bando perrašyti pačią žmogaus prigimtį, biologinį lyties suvokimą ir šeimos sampratą, o vartojimo kultūra žmogų laiko tik rinkos vienetu, kurio vertę nustato rinka ar politinė dauguma.
NS valdyba savo pareiškime išreiškia susirūpinimą ir pabrėžia, jog šiuo metu jau nebepakanka žygiuoti ir kelti plakatus.
Atkreipiamas dėmesys į skaudžią Lietuvos statistiką: katastrofiškai mažą kūdikių gimstamumą. 2024 m. šalyje gimė apie 19 tūkst. kūdikių – tai rekordiškai mažiausias skaičius Lietuvos istorijoje. Bendras gimstamumo rodiklis siekė tik apie 6,6 gimimo 1000 gyventojų, o vidutinis moterų vaisingumo rodiklis nukrito iki 1,18 vaiko moteriai, t. y. gerokai žemiau 2,1 rodiklio, reikalingo kartų kaitai.
Ši skaudi statistika signalizuoja apie milžinišką mūsų šalies demografinę krizę ir augančią grėsmę ilgalaikiam gyventojų skaičiaus išlaikymui, sakoma pareiškime. Šią krizę lėmė ne tik masinė Lietuvos gyventojų emigracija, bet ir nevykusi ar net nusikalstamai aplaidi valdžios šeimos politika, nesukūrusi realių sąlygų moterims ir šeimoms drąsiai priimti ateinančią gyvybę.
NS valdybos nuomone, ypač destruktyviai šeimos institutą paveikė šalies Konstitucinis Teismas, išaiškinęs, kad šeima yra neutrali lyčiai ir prilyginęs homoseksualias poras šeimai, remdamasis vien subjektyvia „Konstitucijos dvasia“. Šiais sprendimais KT sukūrė teisinį chaosą, netiesiogiai perimdamas įstatymų leidybos galią iš Seimo, iškraipė prigimtinės šeimos sampratą, pažeidė valdžių padalijimo principą ir tautos suverenitetą, taip susilpnindamas šeimos institutą ir pačius teisinės valstybės pamatus.
Pažymėtina, kad renginyje „Žygis už gyvybę“ vengiama konfrontacijos su bet kuo, apsiribojant tik kvietimu solidarumui, paramai ir dialogui. Todėl NS valdyba mano, kad renginys „Žygis už gyvybę“ įgautų gilesnę prasmę, jeigu po eisenos Katedros aikštėje vyktų ne tik koncertai ar mugės, bet ir būtų priimta aiški įsipareigojimų deklaracija, įvardijanti konkrečius reikalavimus valstybės vadovams ir institucijoms.
Deklaracijoje turėtų būti nustatyta, kad valstybė privalo nedelsdama skirti lėšas krizinio nėštumo pagalbos centrams kiekvienoje savivaldybėje, sukurti finansinės paramos modelį vienišoms motinoms ir jaunoms šeimoms, plėsti vaiko priežiūros paslaugų tinklą, kad moterys galėtų derinti motinystę ir darbą, bei stiprinti šeimos institutą švietimo sistemoje, ugdant pagarbą gyvybei ir atsakomybę už ją.
NS valdybos manymu, deklaracija turėtų įpareigoti Seimą ir Vyriausybę iki nustatytų terminų įvykdyti konkrečius veiksmus: pertvarkyti socialinės pagalbos sistemą, orientuojant ją į prevenciją, koordinavimą ir realių paslaugų teikimą šeimoms; užtikrinti kvalifikuotų specialistų rengimą ir jų darbo finansavimą; reformuoti socialinių išmokų mechanizmą taip, kad jis skatintų atsakingą tėvystę, o ne priklausomybę nuo pašalpų. Deklaracija neturi būti pageidavimų sąrašas – ji turi tapti reiklia ir griežta veiksmų programa valdžiai.
Jei Seimas ir Vyriausybė per nustatytus terminus nesiimtų šių veiksmų, tai reikštų sąmoningą Konstitucijos principų laužymą ir priesaikos Tautai sulaužymą.
NS valdybos nuomone, pagrindinis bei esminis „Žygio už gyvybę“ reikalavimas turėtų būti – užtikrinti prigimtinės šeimos apsaugą konstituciniu lygmeniu.
Nacionalinio susivienijimo pirmininkas
prof. Vytautas Radžvilas
Pareiškimo tekstas skelbiamas žemiau
Šaltinis BNS
„Žygio už gyvybę“ organizatoriams
Kopija:
J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Lietuvos visuomenei
Žiniasklaidai
NACIONALINIO SUSIVIENIJIMO
PAREIŠKIMAS
Puošnus kultūros renginys negali pakeisti mūsų atsakomybės realiai ginti prigimtinę šeimą
Vilnius,
2025 m. spalio 2 d.
2025 m. spalio 4 d. Vilniuje vyks pirmasis Baltijos šalyse „Žygis už gyvybę“. Skelbiama, jog tai bus solidarumo renginys, kuriuo siekiama priminti, kad žmogaus gyvybė yra prigimtinė ir nekintanti vertybė. Eisena nuo M. Mažvydo bibliotekos iki Katedros aikštės kvies atkreipti dėmesį į motinų, tėvų ir šeimų poreikius, kritikuos tendencijas, silpninančias negimusios gyvybės apsaugą, ir ragins atnaujinti visuomenės diskusiją apie valstybės vertybinius pamatus. Katedros aikštėje veiks Nevyriausybinių organizacijų (NVO) mugė, vyks diskusijos, o vakarą užbaigs koncertas. Taigi žygis galiausiai įgis šventinio renginio bruožų, galinčių prislopinti juo norimą pasiųsti žinią visuomenei ir valdžiai. Organizatoriai netgi pabrėžia, kad renginys nėra skirtas konfrontacijai, esą tai kvietimas solidarumui, paramai ir dialogui.
Pirmiausia sveikiname šią iniciatyvą, kuri primena krikščionišką tiesą apie žmogaus gyvybės neliečiamumą nuo pradėjimo momento. Tai itin svarbus liudijimas prieš plačiai paplitusį požiūrį, kad žmogaus vertė priklauso nuo jo sveikatos, amžiaus ar naudingumo visuomenei.
Šiandieninė visuomenė, persmelkta destruktyvios genderizmo ideologijos ir vartojimo kultūros, dažnai žmogaus gyvybę vertina pagal patogumo ir naudos kriterijų – jei vaikas trukdo karjerai, gyvenimo planams ar ekonominei padėčiai, siūloma jį pašalinti. Ir tai pateikiama kaip „laisvė pasirinkti“. Deja, ši logika gimdo ne laisvę, bet cinišką požiūrį, kai net žmogaus gyvybė tampa užsisakoma arba atsisakoma vartojimo preke. Todėl šiuo požiūriu „Žygis už gyvybę“ yra sveikas atsakas į šią dehumanizuojančią tendenciją ir priminimas, kad genderizmo ideologija bando perrašyti pačią žmogaus prigimtį, biologinį lyties suvokimą ir šeimos sampratą, atverdama kelią žmogaus, o ypač dar negimusio, suprekinimui ir suišteklinimui, paverčiančiam jį aklų rinkos jėgų auka.
Vis dėlto būtina pabrėžti, kad žygiuoti ir kelti plakatus šiuo metu jau nebepakanka. Lietuvoje kūdikių gimstamumas yra katastrofiškai mažas. 2024 m. šalyje gimė apie 19 tūkst. kūdikių – tai rekordiškai mažiausias skaičius Lietuvos istorijoje. Bendras gimstamumo rodiklis siekė tik apie 6,6 gimimo 1000 gyventojų, o vidutinis moterų vaisingumo rodiklis nukrito iki 1,18 vaiko moteriai, t. y. gerokai žemiau 2,1 rodiklio, reikalingo kartų kaitai.
Ši skaudi statistika signalizuoja apie milžinišką mūsų šalies demografinę krizę ir augančią grėsmę ilgalaikiam gyventojų skaičiaus išlaikymui. Šią krizę lėmė ne tik masinė Lietuvos gyventojų emigracija, bet ir nevykusi ar net nuskalstamai aplaidi valdžios šeimos politika, nesukūrusi realių sąlygų moterims ir šeimoms drąsiai priimti ateinančią gyvybę.
Nors tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose pabrėžiama, kad „šeima yra natūrali ir „pagrindinė visuomenės grupė“, „pagrindinė visuomenės ląstelė“, o šalies Konstitucijos 38 straipsnyje aiškiai teigiama, jog „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“, visos iki šiol buvusios valdžios daugiausia dėmesio skyrė seksualinių mažumų teisėms ir lyčių ideologijos tiražavimui, skirdamos tam milžiniškas valstybės lėšas, užuot kūrusios realią šeimos politiką, galinčią sustabdyti dramatišką Tautos nykimą ir skatinti jaunus žmones kurti šeimas bei auginti vaikus.
Ypač destruktyviai šeimos institutą paveikė šalies Konstitucinis Teismas, išaiškinęs, kad šeima yra neutrali lyčiai ir prilyginęs homoseksualias poras šeimai, remdamasis vien subjektyvia „Konstitucijos dvasia“. Šiais sprendimais KT sukūrė teisinį chaosą, netiesiogiai perimdamas įstatymų leidybos galią iš Seimo, iškraipė prigimtinės šeimos sampratą, pažeidė valdžių padalijimo principą ir tautos suverenitetą, taip susilpnindamas šeimos institutą ir pačius teisinės valstybės pamatus.
Todėl manome, kad tokiomis aplinkybėmis vyksiantis renginys „Žygis už gyvybę“ įgautų gilesnę prasmę, jeigu po eisenos Katedros aikštėje vyktų ne tik koncertai ar mugės, bet ir būtų priimta aiški įsipareigojimų deklaracija, įvardijanti konkrečius reikalavimus valstybės vadovams ir institucijoms.
Deklaracijoje turėtų būti nustatyta, kad valstybė privalo nedelsdama skirti lėšas krizinio nėštumo pagalbos centrams kiekvienoje savivaldybėje, sukurti finansinės paramos modelį vienišoms motinoms ir jaunoms šeimoms, plėsti vaiko priežiūros paslaugų tinklą, kad moterys galėtų derinti motinystę ir darbą, bei stiprinti šeimos institutą švietimo sistemoje, ugdant pagarbą gyvybei ir atsakomybę už ją.
Deklaracija turėtų įpareigoti Seimą ir Vyriausybę iki nustatytų terminų įvykdyti konkrečius veiksmus: pertvarkyti socialinės pagalbos sistemą, orientuojant ją į prevenciją, koordinavimą ir realių paslaugų teikimą šeimoms; užtikrinti kvalifikuotų specialistų rengimą ir jų darbo finansavimą; reformuoti socialinių išmokų mechanizmą taip, kad jis skatintų atsakingą tėvystę, o ne priklausomybę nuo pašalpų.
Valdžia privalo skirti ypatingą dėmesį mažinti šeimų skurdą, ypač nepilnose, daugiavaikėse ir mažamečius auginančiose šeimose. Pažymėtina:
- Namų ūkiuose su vaikais skurdo rizikos lygis 2024 m. buvo 16,9 proc. ir, palyginti su 2023 m., padidėjo 1,2 procentinio punkto;
- Namų ūkiuose su vaikais absoliutaus skurdo lygis 2024 m. sudarė 5,3 proc. ir, palyginti su 2023 m., padidėjo 2,2 procentinio punkto;
- Vaikų iki 18 metų amžiaus skurdo rizikos lygis, palyginti su ankstesniais metais, padidėjo 2 procentiniais punktais ir 2024 m. sudarė 19 proc.
Mažinant šeimų skurdą būtina joms suteikti mokesčių lengvatas ir aktyviai remti jų įtraukimą į darbo rinką. Valdžia turi spręsti būsto prieinamumo klausimą – nedelsiant plėsti paramą jaunoms šeimoms, didinti socialinio būsto fondą ir skatinti regionų atsigavimą, suteikiant sąlygas jaunoms šeimoms kurtis ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesniuose miestuose ar kaimo vietovėse. Toks dokumentas privalo numatyti ilgalaikės nacionalinės demografijos ir šeimos politikos strategijos parengimą ir patvirtinimą Seime su aiškiais terminais ir rodikliais bei įpareigoti Vyriausybę kasmet teikti visuomenei ataskaitą apie gimstamumo, šeimos paramos ir emigracijos rodiklius.
Tačiau pagrindinis ir esminis reikalavimas – užtikrinti prigimtinės šeimos apsaugą konstituciniu lygmeniu.
Todėl Seimas privalo aiškiai apibrėžti šeimos sąvoką Konstitucijoje, kad ji negalėtų būti iškraipoma teismų interpretacijomis. Būtina inicijuoti Konstitucinio Teismo veiklos tyrimą ir jo nutarimų peržiūrą, įvertinant, ar KT neperžengia teismo kompetencijos. Būtina sukurti teisinės atsakomybės mechanizmą tiems teisėjams, kurie savo sprendimais paminė Tautos valią ir pažeidė valdžių padalijimo principą.
Deklaracija neturi būti abstrakčių ir bejėgiškų pageidavimų sąrašas – ji turi tapti reiklia ir griežtai įpareigojančia veiksmų programa valdžiai. Jei Seimas ir Vyriausybė per nustatytus terminus nesiimtų šių veiksmų, tai reikštų sąmoningą Konstitucijos principų laužymą ir priesaikos Tautai sulaužymą.
Dar daugiau reikšmės renginiui suteiktų, jeigu ši deklaracija būtų tiesiogiai įteikta Seimo pirmininkui ar Vyriausybės atstovams, paverčiant minėtą žygį ne tik kultūriniu-šviečiamuoju renginiu, bet ir politinio spaudimo veiksmu, galinčiu inicijuoti realius pokyčius, kurių šiandien reikalauja Lietuvos demografinė krizė.
Būtina realiai keisti visuomenės sąmonę, švietimą ir politiką – kalbėti apie šeimos ir gyvybės kultūrą kaip apie atsvarą ideologijoms, kurios ardo prigimtinį žmogaus identitetą ir paverčia jį manipuliacijos objektu. Tik sujungus viešą liudijimą su socialiniais sprendimais, kurie padeda šeimoms priimti gyvybę, galima pasipriešinti kultūrai, kurioje viskas tampa preke. Net ir pats žmogus.
Šis pareiškimas turi būti laikomas geranorišku priminimu visiems prigimtinės šeimos gynėjams, kad Lietuvos demografinė krizė ir Tautos nykimas įgijo tokį mastą, kai pusinių priemonių norint išvengti demografinės katastrofos jau nepakanka. Atėjo sutelktų ir ryžtingų veiksmų metas.
Nacionalinio susivienijimo valdyba