Birželio 22 dieną Vilniuje, prie Lukiškių aikštės esančio sovietinės okupacijos aukų memorialo, surengtas 1941 metų Birželio sukilimo 85-ųjų metinių minėjimas. Renginį organizavo „Tautos forumas“, pakvietęs visuomenę prisiminti vieną svarbiausių Lietuvos laisvės kovų istorijos puslapių.
Į minėjimą susirinko apie kelios dešimtys žmonių. Lukiškių aikštėje buvo eksponuojama Birželio sukilimui skirta archyvinių nuotraukų paroda, priminusi dramatiškus 1941 metų įvykius ir lietuvių tautos pasipriešinimą sovietinei okupacijai.
Prieš oficialią renginio pradžią susirinkusieji skaitė Lietuvos piliečių pavardes, kurie 1941 metų birželio mėnesį buvo sovietų okupantų ir besitraukiančių Raudonosios armijos dalinių sušaudyti ar nukankinti. Iki šiol istorikams pavyko nustatyti 1495 tokių aukų vardus ir pavardes. Istorikų vertinimu, per Birželio sukilimą žuvo apie 2000 Lietuvos patriotų, dar apie 400 buvo sužeisti.
Minėjimo metu kalbėta apie Birželio sukilimo vietą Lietuvos istorijoje ir jo reikšmę valstybingumo tęstinumui. Renginį vedęs režisierius Gaudentas Aukštikalnis pabrėžė, kad sukilimas buvo tautos pasipriešinimo okupacijai išraiška ir siekis atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Už valstybinės lietuvių kalbos gynimą persekiota mokytoja Alina Laučienė savo kalboje priminė pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpį. Pasak jos, virš šimto tūkstančių Lietuvos jaunuolių, nesitaikstydami su okupacija, slėpėsi miškuose ir rengėsi pasipriešinimui. Ji akcentavo, kad Birželio sukilimas buvo natūrali tautos reakcija į represijas, trėmimus ir valstybės nepriklausomybės sunaikinimą. Priekaištavo Seimo nariams, kurie niekina Birželio sukilimo metu Lietuvos žmonių paaukotą kraują už Tėvynės laisvę.
Istorikas Gintaras Terleckas savo pasisakyme aptarė sukilimo aplinkybes ir jo vietą Lietuvos laisvės kovų istorijoje. Jis pažymėjo, kad Birželio sukilimo esmė buvo siekis išsivaduoti iš sovietinės okupacijos ir atkurti valstybingumą.
Minėjime kalbėjo ir Gediminas Ruzgys, kurio tėvas Kazimieras Gediminas Ruzgys (1920–2018) buvo aktyvus 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Dar sovietinės okupacijos pradžioje universitete subūręs antisovietinę pogrindinę grupę, vėliau įsitraukusią į Lietuvių aktyvistų fronto veiklą. 1941 m. birželio 4 d. buvo sovietų suimtas ir įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, tačiau prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui buvo išlaisvintas. Birželio sukilimo metu prisidėjo prie pulkininko Juozo Vėbros vadovaujamų sukilėlių, vadovavo žvalgybos būriui. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jis tapo vienu pirmųjų 1941 m. Birželio sukilėlių sąjungos kūrėjų, buvo jos Vilniaus skyriaus pirmininkas ir sąjungos vicepirmininkas. Už nuopelnus Lietuvai K. G. Ruzgys buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu, Lietuvos nepriklausomybės, Savanorių bei kitais valstybiniais apdovanojimais.
Žuvusiųjų atminimą pagerbė vienuolis pranciškonas Paulius Vaineikis kuris skaitė maldas ir giedojo giesmes už sukilimo dalyvius bei visas sovietinio teroro aukas.
Renginio dalyviai priminė, kad Birželio sukilimas buvo reikšmingas smūgis sovietinei okupacinei valdžiai. Sukilėliai daugelyje Lietuvos vietovių perėmė valdžią į savo rankas, išlaisvino politinius kalinius, atkūrė lietuviškas institucijas ir pasauliui paskelbė apie Lietuvos siekį atkurti nepriklausomybę.
Minėjime buvo prisimintas Lietuvos diplomatijos vadovo Stasio Lozoraičio vertinimas: „Sovietai – maras, naciai – šiltinė, nuo kurios galima pasveikti.“ Kalbėtojai pabrėžė, kad šie žodžiai atspindėjo ne nacizmo pateisinimą, o tragišką to meto žmonių padėtį, kai teko rinktis tarp dviejų totalitarinių režimų.
Dalyviai taip pat atkreipė dėmesį, kad Birželio sukilimas sovietmečiu buvo sąmoningai menkinamas, nes griovė vieną pagrindinių sovietinės propagandos teiginių – esą Lietuva į Sovietų Sąjungą įstojo savo noru. Pats sukilimo faktas liudijo priešingai: didelė Lietuvos visuomenės dalis sovietų valdžią laikė okupacine ir buvo pasirengusi ginklu priešintis jos primestai valdžiai.
Minėjimo pabaigoje buvo priimtas pareiškimas Lietuvos Respublikos Prezidentui ir Seimui. Jame reikalaujama oficialiai pripažinti, kad 2000 metų rugsėjo 12 dieną Seimas priėmė įstatymą, kuriame 1941 metų birželio 23 dienos Lietuvos Laikinosios Vyriausybės pareiškimo „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažįstamas Lietuvos Respublikos teisės aktu.
Renginio dalyviai pabrėžė, kad Birželio sukilimas tebėra nepakankamai žinomas Lietuvos visuomenėje. Apie šiuos įvykius mokyklose kalbama per mažai, stinga populiariosios istorijos leidinių, o viešojoje erdvėje sukilimas dažnai aptariamas tik vėliau prasidėjusio Holokausto kontekste. Todėl, pasak organizatorių, būtina skatinti visuomenės domėjimąsi šiuo istorijos laikotarpiu, rinkti ir viešinti dokumentus, liudijimus bei tyrimus, kurie padėtų susidaryti išsamesnį ir objektyvesnį Birželio sukilimo vaizdą.
TAUTOS FORUMO MITINGO DALYVIŲ PAREIŠKIMAS
2026 m. birželio 22 d., Vilnius
Dėl 2000 m. rugsėjo 12 d. Seimo priimto įstatymo (dėl 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės priimto ir paskelbto pareiškimo „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinimo Lietuvos valstybės teisės aktu) paskelbimo ir teisinės galios atkūrimo 2026-06-22, Vilniuje, Aukų g. Tautos forumo surengto mitingo dalyviai atkreipia visuomenės, Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo ir valstybės institucijų dėmesį į iki šiol neišspręstą ydingą teisinę situaciją, susijusią su 2000 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu įstatymu „Dėl 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės pareiškimo „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinimo Lietuvos Respublikos teisės aktu“ (projektas Nr. P-2731(4)).
Seimo posėdžio metu šis įstatymas buvo priimtas nustatyta tvarka: už jį balsavo 48 Seimo nariai, prieš nebalsavo nė vienas, susilaikė 3. Oficialiuose Seimo dokumentuose užfiksuota, kad buvo priimtas būtent įstatymas, o ne svarstomas ar pateikiamas jo projektas (https://www6.lrs.lt/kronikos/pdf/030101/k162.pdf? )
Priimtu įstatymu buvo pripažintas Lietuvos Respublikos teisės aktu 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės pareiškimas „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“, kuriuo lietuvių tauta, sukilusi prieš sovietinę okupaciją, paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Tačiau po įvykusio balsavimo ir įstatymo priėmimo jo įsigaliojimo procedūra nebuvo užbaigta. Įstatymas nebuvo perduotas Respublikos Prezidentui pasirašyti ir nebuvo oficialiai paskelbtas.
Vėlesniais procedūriniais sprendimais buvo mėginama paneigti jau įvykusio Seimo balsavimo teisinius padarinius, nors Lietuvos Respublikos Seimo valia buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta.
Tautos forumo mitingo dalyviai pažymi, kad Lietuvos valstybė negali remtis selektyviu istoriniu teisingumu. Jeigu Lietuvos Respublika pripažįsta valstybės tęstinumą ir gerbia kovotojų už laisvę atminimą, ji privalo deramą teisinį statusą suteikti ir 1941 m. Birželio sukilimo metu paskelbtam NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO AKTUI.
Todėl Tautos forumo surengto mitingo dalyviai reikalauja:
1. Oficialiai pripažinti, kad 2000 m. rugsėjo 12 d. Seimas priėmė įstatymą dėl 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės pareiškimo „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinimo Lietuvos Respublikos teisės aktu.
2. Atlikti visus būtinus teisinius veiksmus, reikalingus užbaigti šio įstatymo priėmimo procedūrą ir pašalinti susidariusią teisinę spragą.
3. Oficialiai paskelbti įstatymą, kuris įgyvendina 2000 m. rugsėjo 12 d. Seimo išreikštą Tautos atstovybės valią.
4. Užtikrinti, kad Birželio sukilimo ir Lietuvos Laikinosios Vyriausybės istorinė bei teisinė reikšmė būtų vertinama remiantis istoriniais faktais, o ne politine konjunktūra.
1941 m. birželio 23 d. paskelbtas Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas buvo vienas svarbiausių XX amžiaus Lietuvos valstybingumo tęstinumo liudijimų. Jo pripažinimas Lietuvos Respublikos teisės aktu yra ne tik istorinio teisingumo, bet ir pagarbos Lietuvos valstybės piliečiams klausimas.
Tautos forumo surengto mitingo dalyviai
Pranešimas išsiųstas:
Lietuvos Respublikos Prezidentui
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijai
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui
Žiniasklaidai
