Prof. dr. Vytautas Radžvilas
Pasirodo, dar yra vilčių ir įmanoma susitelkti kilniam reikalui. Ir visai nesvarbu, kas įžiebia telkimosi kibirkštį. Tautos forumas kreipėsi pagalbos į tuos, kam rūpi lietuvių kalbos likimas. Ir koks buvo džiaugsmas kai paaiškėjo, kad Lietuvoje dar yra gyvų lietuvių, kuriems iš tiesų skauda širdį dėl gimtosios kalbos padėties.
Kreipimasis dėl Lietuvos mokslo tarybos išpuolio prieš valstybinę kalbą sulaukė tautos šviesuomenės tikrąja to žodžio prasme atsako. Būtų nusikaltimas nepacituoti šių vieno iš kreipimuisi pritarusių tautiškai ir valstybiškai mąstančių lietuvių žodžių: „Visiškai sutinku su pareiškimo nuostatomis. Lietuvos konstitucija valstybine kalba nustatyta tik Lietuvių kalba, todėl bet kokie šalies vidiniai dokumentai, jei jie parašyti kitomis kalbomis, gali būti vertinami tik atlikus autorizuotą jų vertimą į lietuvių kalbą. Net tarptautiniai projektų atrankos konkursai, jei jie yra finansuojami valstybės biudžeto lėšomis ir yra pateikti (jei taip numatyta konkurso sąlygose) kitomis kalbomis, vertinimui turi būti išversti į lietuvių kalbą, sudarant galimybę Lietuvos piliečiams susipažinti su jų lėšomis rengiamais įgyvendinti projektais. Tokių išimčių lituanistinės programos įgyvendinimui neįsivaizduoju.“
Tai ne tik politiškai ir teisiškai išprususio piliečio pastabos. Puikiai užčiuopta ir tiksliai pasakyta reikalo esmė. Sunku rasti geresnį paaiškinimą, kas iš tiesų yra ir privalo būti lietuvių valstybinė kalba ir kaip turi būti vykdomas jos įstatymas. Pagrindinė mintis paprasta ir aiški: vartoti ar nevartoti valstybinę kalbą nėra aplinkybių, patogumo, kainos ar „apsimokėjimo“ klausimas. Tai – principo reikalas. Jeigu valstybinė kalba vartojama tik tada, kai tai patogu, pigu ir apsimoka – ji nebėra valstybinė kalba. Jos statusas kainuoja. Kartais – iš tiesų nepigiai. Bet tikros valstybės už jį moka nedvejodamos, sąmoningi piliečiai vardan jo susitaiko su asmeniniais nepatogumais.
Lietuva eina visiškai priešinga linkme. Kalba ir jos statusas išdavinėjami ir pardavinėjami kiekviename žingsnyje. Norėtųsi sakyti – pusvelčiui. Tačiau neišeina. Mūsų kalba tiesiog atidavinėjama jos naikintojams sudraskyti į gabalėlius. Su lietuvių kalba vykdomi ne tik nusikalstami, bet tiesiog išsigimėliški eksperimentai. Seime pateiktas įstatymo projektas dėl svetimų asmenvardžių ,,praturtinimo“ diakritiniais ženklais buvo pasitiktas kapų tyla. Visi jame esantys politikai ir partijos apsimetė jo nepastebėję, nors tai patyčių iš tautos ir jos kalbos viršūnė. Jiems atrodo normalu, kad lietuvių kalba griaunama ir stumiama iš visų aukštosios kultūros sričių stipriau ir sparčiau, negu LSSR laikais, kad lituanistikos projektų paraiškos rašomos ne sava kalba. Panašu, kad Lietuvos politinio sluoksnio sąmonėje ir vaizduotėje apskritai neegzistuoja tokios sąvokos kaip kalba, istorija, tauta, valstybė, Tėvynė. Daugelis turbūt nėra net skaitę ar girdėję M. Daukšos „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“ žodžių. O jei yra skaitę ir girdėję, šie žodžiai jiems yra tik negyvos abstrakcijos, todėl beprasmiška net pasvajoti, kad jie įkvėptų ginti lietuvių kalbą:
„Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą – ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti. <…>
Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“
Lietuvių kalbą gali išgelbėti tik paprasti šviesūs lietuviai, sugebantys siela ir širdimi priimti šiuos nesenstančius žodžius kaip per amžius ataidintį priesaką ir asmeninį įsipareigojimą. Daugiau jos ginti nėra kam.
O apie tai, kodėl ir kokiais būdais norima sunaikinti mūsų kalbą – netrukus bus aptarta kiek plačiau.
Nuoroda į visą Tautos forumo reikalavimą, kuriam pritarė gausus iškilių asmenų būrys ir eilė organizacijų.