Dr. Artūro Judženčio kalba, pasakyta 2026 m. balandžio 22 d. Tautos forumo akcijoje lietuvių kalbai ginti, Vinco Kudirkos aikštėje.
Lietuvos Respublikos konstitucijoje įrašytas valstybinis lietuvių kalbos statusas nyksta beregint. Tai vyksta dėl paprastos priežasties – Europos Sąjungoje spartinamas tautų ir nacionalinių valstybių griovimas ir stiprinama centralizacija. Įtvirtinta „globalios Lietuvos“ ideologija reiškia nepriklausomos tautinės Lietuvos valstybės išnykimą – žemių neišvengiamą subyrėjimą, o tautos virtimą susiskaidžiusia daugiakultūre ir daugiakalbe visuomene.
Vykdoma kalbos politika yra šių siekių išraiška. Lietuva yra kalbiškai išlietuvinama, nes valdžia menkina lietuvių kalbos statusą ir pateisina įvairias kalbos savitumo ardymo ir bendrinės kalbos susinimo apraiškas. Palaikomas iš okupacijos laikų paveldėtas kitakalbių mokyklų tinklas, lietuviškos abėcėlės darkymas, įtraukiant svetimas raides, valstybinės kalbos įstatymo reikalavimų nepaisanti asmenvardžių ir vietovardžių rašyba pagal originalą, per amžius nusistovėjusių užsienio valstybių bei tautų pavadinimų ideologinis keitimas yra akivaizdūs bendrinės lietuvių kalbos nuosmukio požymiai.
Sulaukėme laikų, kai jau viešai persekiojami lietuvių kalbą drįstantys ginti žmonės. Štai už drąsiai išsakytą nuomonę apie lietuvių tautinę savigarbą ir senųjų bei naujųjų kolonistų niekinamos gimtosios kalbos būklę Vilniuje mokytoja Alina Laučienė buvo teisiama, o dar nepraradęs savigarbos Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas Audrius Valotka tapo nesibaigiančio puolimo taikiniu todėl, kad nuosekliai vadovaujasi Valstybinės kalbos įstatymo nuostatomis ir principingai reikalauja jas įgyvendinti. Juk būtent jis išdrįso priminti, kad ne tik rusų, bet ir lenkų mokyklos turėtų pereiti prie mokymo valstybine kalba. Taip pat jis, o ne kas kitas pagrįstai iškėlė lenkiškų Pietryčių Lietuvos kaimų ir gatvių užrašų teisėtumo klausimą.
Gebėjimas vykdyti ilgalaikius tautos lūkesčius atitinkančią kalbos politiką yra vienas svarbiausių tikro valstybės suverenumo požymių. Tokio gebėjimo pasiilgstame. Trokštame, kad lietuvių kalba atgautų iš esmės jau prarastą valstybinį statusą, kad ji vėl būtų saugoma ir išliktų amžius. Tad kiek įstengdami ginkime lietuvių kalbą ir jos sergėtojus, nes ji – brangiausioji – yra viena iš lietuvių tautos ir jos įkurtos valstybės pamatų! Te nekausto mūsų baimė, tesukyla valia ir ryžtas priešintis. Tepadeda mums Dievas!