Per pastaruosius 15 metų lietuvių kalba sparčiai stumiama iš viešojo gyvenimo ir iš daugelio gyvybiškai svarbių jos ankstesnio vartojimo sričių. Konstitucinis lietuvių kalbos valstybinis statusas faktiškai virsta teisine fikcija. Gelminė šių neigiamų pokyčių priežastis – spartėjantis tautų ir nacionalinių valstybių griovimas forsuojamos ES centralizacijos sąlygomis. Oficialiai įtvirtinta „globalios Lietuvos“ ideologija programuoja nepriklausomos tautinės Lietuvos valstybės išnykimą – neišvengiamą teritorinę dezintegraciją ir tautos transformaciją į fragmentišką multikultūrinę visuomenę.
Vykdoma kalbos politika yra šių tendencijų išraiška ir atspindys. Lietuva yra kalbiškai išlietuvinama Briuseliui tarnaujančiai valdžiai skatinant lietuvių kalbos statuso eroziją ir toleruojant įvairias kalbos struktūros ardymo bei jos išsigimimo apraiškas. Lietuvoje išsaugotas iš okupacijos laikų paveldėtas kitakalbių mokyklų tinklas, abėcėlės darkymas įtraukiant svetimas raides, valstybinės kalbos įstatymo reikalavimus paneigianti asmenvardžių ir vietovardžių rašyba ir kitos kalbos funkcionavimo deformacijos yra neabejotini lietuvių kalbos nuosmukio ir nykimo požymiai.
Šią padėtį drastiškai pablogino ir ypač akivaizdžiai apnuogino šalies valdžios sąmoningai sukelta ir dirbtinai skatinama milžiniška svetimšalių imigracija ir prasidėjęs Lietuvos masinės kolonizacijos procesas. Augant svetimšalių gyventojų daliai, tautai iškilo reali grėsmė tapti „čiabuvių“ mažuma savo pačios šalyje ir iš titulinės valstybės tautos virsti vienu iš daugelio besiformuojančios „multikultūrinės visuomenės“ segmentų. Dauguma atvykusių kolonistų niekina lietuvių tautą ir jos kalbą, nededa pastangų jos mokytis. Šių tendencijų kontekste šalies politinio sluoksnio abejingumas lietuvių kalbos padėčiai ir principinis vengimas tvirtai ir nuosekliai įgyvendinti valstybinį jos statusą tampa veiksniu, skatinančiu tautinio orumo praradimą ir tarsi maras plintančią – ypač tarp jaunimo – nepagarbą ir panieką gimtajai kalbai.
Save laikanti patriotiška politikų ir visuomenės dalis taip pat faktiškai atsisako ginti lietuvių kalbą ir stoti į rimtą kovą jai išgelbėti nuo gresiančio visapusiško sunykimo. Prieš kalbą žlugdančią Lietuvos briuselinių administratorių politiką viešai protestuoja tik mažos visuomenės grupės. Nevyksta nors kiek gausesni protesto piketai, mitingai ir demonstracijos dėl lietuvių kalbos žlugdymo, istorinės atminties trynimo, masinės kolonizacijos ir griaunamų kitų pamatinių lietuvybės ir valstybinio tapatumo atraminių stulpų.
Ilgametis abejingumas ir neveiklumas jau yra peraugęs į dar pavojingesnę stadiją, nes vadinamoji „patriotiška“ ir „protautiška“ visuomenės ir politikų dalis nebenori ir nebeįstengia veiksmais, o ne vien žodžiais, ginti net dar išlikusių pavienių asmenų, pasiryžtančių pasipriešinti šalyje įsivyravusiai „politkorektiškai“ lietuvių kalbos ideologinei kontrolei, menkinimui ir vertimui buitine virtuvių šnekta.
Tiesa, kad ginti menkinamą ir stumiamą iš viešojo gyvenimo lietuvių kalbą darosi vis pavojingiau. Teisiamą už drąsiai išsakytą tiesą apie lietuvių prarastą tautinę savigarbą ir tikrąją senųjų ir naujųjų kolonistų niekinamos gimtosios kalbos būklę mokytoją Aliną Laučienę gynė tik pilietinio judėjimo Tautos forumas bendražygiai ir būrelis patriotiškų piliečių, kurie reguliariai lankė teismo posėdžius. Daugybė „susirūpinusių“ ir „užjautusių“ valdžios užsakymu prokuratūros persekiojamą lietuvių kalbos gynėją tam nerado noro ir laiko, nors Alina Laučienė kovojo už visai tautai gyvybiškai svarbų reikalą. Iš tiesų ši skirtį tarp konformistinio parodomojo ir kovingo tikrojo kalbinio patriotizmo kaip reta aiškiai nubrėžusi teismo byla neatsitiktinai tarsi kalavijas perskėlė ne tik Nacionalinį susivienijimą, bet ir visą Lietuvą: https://www.pozicija.org/almantas-stankunas-alinos-laucienes-teismas-kalavijas-perskeles-lietuva/
Visi suprantame, kad Valstybinė kalbos inspekcijos (VKI) vadovo A. Valotkos pasisakymai dėl žodžių „čigonas“ ir „negras“ vartojimo lietuvių kalboje tėra dingstis Kultūros ministrei Vaidai Aleknavičienei įgyvendinti savo pirmtako S. Kairio siekį politiškai susidoroti su profesionaliu kalbininku ir lietuvių kalbos statusą bei teises sąžiningai ginančiu pareigūnu. Ministrės veiksmai liudija, kad I. Ruginienė neatsisakė I. Šimonytės vyriausybės užsibrėžto, bet nespėto įgyvendinti tikslo panaikinti arba iš esmės susilpninti VKI – už valstybinės kalbos apsaugą atsakingą instituciją. A. Valotka tapo nesibaigiančio puolimo taikiniu todėl, kad nuosekliai vadovaujasi Valstybinės kalbos įstatymo nuostatomis ir principingai reikalauja jas įgyvendinti. Juk būtent jis išdrįso priminti, kad ne tik rusų, bet ir lenkų mokyklos turėtų pereiti prie mokymo valstybine kalba. Ne kas kitas, o jis pagrįstai pasmerkė mėginimus įteisinti Pietryčių Lietuvos vietovardžių lenteles lenkų kalba kaip paslėptą siekį šitaip pažymėti „dienai X“ kadaise Lenkijos okupuotos mūsų valstybės dalies ribas.
Kaip teigiama Tautos forumo pareiškime https://tautosforumas.lt/grieztas-protestas-del-audriaus-valotkos-politinio-persekiojimo/, vadovaudamas VKI A. Valotka parodė didžiulį profesionalumą ir besąlygišką ištikimybę Lietuvos valstybei. Būtent todėl jį atkakliai siekiama atleisti iš užimamų pareigų ir pačios valstybės tarnybos. Tačiau A. Valotkos negina nei viena partija ar Seimo frakcija, nors akivaizdu, kad jeigu VKI viršininkas būtų atleistas iš pareigų, jo vietą užimtų nedrįstantis ginti valstybės interesų ir lietuvių kalbos bestuburis ideologinis oportunistas ir politinis konjunktūrininkas.
Artėjanti prie atomazgos A. Valotkos moralinio ir psichologinio terorizavimo bei ideologinio pjudymo daugiametė kampanija duoda rūsčią pamoka: ištikimai ir sąžiningai tarnauti Lietuvos valstybei – pavojinga! Valdžia negynė ir negins tokio savarankiško ir „nepolitkorektiškai“ šnekančio VKI vadovo. Priešingai – ji siekė ir sieks atsikratyti patriotiško ir gerai dirbančio pareigūno. Yra savaip dėsninga ir neišvengiama, kad lietuvių kalbą išdrįstantys realiai ginti žmonės yra persekiojami, o tai darantys pareigūnai – kryptingai ir metodiškai „valomi” iš valstybės tarnybos. Teisė ir gebėjimas vykdyti savarankišką ir ilgalaikius tautos interesus atitinkančią kalbos politiką yra vienas svarbiausių realaus valstybės suverenumo požymių. Dabartinėmis sąlygomis, kai Lietuva iš esmės yra vietos administratorių valdoma kolonijinė ES provincija, bet kokios pastangos vykdyti prolietuvišką kalbos politiką neišvengiamai tampa iššūkiu „multikutūrinei“ ES politikai ir turi virsti kova už tikrą valstybės suverenitetą. Arba – tiesiog pastangomis susigrąžinti valstybę. Tačiau puikiai žinoma, kaip tokie siekiai vertinami Briuselyje – čia glūdi paaiškinimas, kodėl tiek daug yra reiškiančių „susirūpinimą“ dėl lietuvių kalbos virtualioje erdvėje ir tiek mažai iš tiesų dalyvaujančių realioje ir iš tiesų pavojingoje ideologinėje ir politinėje kovoje dėl kalbos išlikimo ir jos ateities.
Daugumą trokštančių gero gimtajai kalbai lietuvių kausto baimė prarasti socialinį statusą ir asmeninę gerovę. Ir toji baimė ne mažesnė, o gal net didesnė negu kadaise visuomenėje tvyrojusi SSRS represinių struktūrų baimė. Ir būtent baimė kuria pamatines takoskyras lietuvių patriotų gretose. Visi trokštame, kad lietuvių kalba atgautų iš esmės prarastą valstybinį statusą, vėl būtų saugoma ir išliktų amžiams. Tačiau mokytojos Alinos Laučienės ir VKI vadovo A. Valotkos persekiojimo istorijos kaip tik ir brėžia tą griežtą takoskyrą. Ji turi būti aiškiai įvardyta. Lietuvoje apstu lietuvių kalbos pseudopatriotų, trokštančių ir svajojančių, kad gimtoji kalba išliktų ir klestėtų. Tik jie bijo arba tingi pajudinti net pirštą jai apginti. Bet yra be galo mažai tikrų lietuvių kalbos patriotų, kurie gina gražiausią pasaulyje kalbą. Šios takoskyros neįmanoma įveikti jokiomis „susirūpinimą“ reiškiančiomis šnekomis ir kitiems, bet ne sau, skiriamais raginimais gelbėti lietuvių kalbą.
Iš tikrųjų tai yra ta pati nuo okupacijos laikų pažįstama takoskyra. Visuomenė buvo pasidalijusi į tuos, kurie virtuvėse tik baukščiai šnabždėjosi apie naikinamos Lietuvos skaudulius, ir nepabūgdavusius jų viešai išsakyti disidentus. Ši takoskyra vėliau virto skirtimi tarp drąsiai siekusių Nepriklausomybės ir smarkiai rizikavusių aktyvių sąjūdininkų ir iš saugaus atstumo juos „patiktukinusių“ stebėtojų, atsargiai laukusių vykusios dramatiškos kovos baigties. Galiausiai ta pati takoskyra išliko ir nepaprastai suvešėjo mūsų dienomis. Juk kas yra veidaknygių ir apskritai socialinių tinklų platybės, jeigu ne ta pati, tik be galo praplėsta, saugi ir jauki virtuvinių pašnekesių erdvė, patikimai ginanti nuo visų tikros kovos už Lietuvą sunkumų ir pavojų? Ir kas tokioje saugioje aplinkoje yra politikų šnekos ir aimanos dėl tragiškos lietuvių kalbos būklės, jeigu ne masalas žvejoti naivių ir patiklių rinkėjų balsus?
Todėl kviečiame aiškiai pasirinkti šios pamatinės takoskyros krantą.
Kreipiamės į iš tiesų norinčius ir realiai pasiryžusius veiksmais ginti lietuvių kalbą: balandžio 22 d. 12.15 val. rinkimės V. Kudirkos aikštėje. Apginkime A. Valotką ir pasakykime antilietuviškai valdžiai ir kultūros ministrei: LIAUKITĖS PERSEKIOJĘ LIETUVIŲ KALBOS GYNĖJUS! Šalin rankas nuo A. Valotkos ir lietuvių kalbos!
Užtenka tuščių šnekų. Galinčius, bet nenorinčius prisidėti prašome vieno: nebesivadinkite lietuviais patriotais ir nebevaidinkite gimtosios kalbos gynėjų tuščiomis šnekomis ir pigiais patiktukais. Būkime nuoširdūs ir sąžiningi bent jau patys sau. Pramoginis patriotizmas ir imituojamos kovos už lietuvišką Lietuvą spektakliai neišgelbės lietuvių tautos ir valstybės.
Pilietinio judėjimo Tautos forumas vardu:
Vilniaus m. savivaldybės tarybos nariai Almantas Stankūnas ir Gaudentas Aukštikalnis