Vasario 16-ąją Lukiškių aikštėje pasakyta kalba. Nepriskirčiau savęs prie tų rėksmingų panikuotojų, kurie rytą vos pabudę jaučia šventą pareigą suklikti, kad Lietuva tuojau pat bus užpulta. Mačiau daugybę rėksnių, kurie šitaip klykaudami darėsi politinį kapitalą kurdamiesi tvirčiausių valstybės sargų ir ultrapatriotų įvaizdžius.
Šito niekada nedariau dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirmiausia – neleido sąžinė ir paprasčiausia intelektualinė savigarba. Na, kiek galima bukai kartoti savaime akivaizdžias banalybes, kad būdama tokioje geografinėje ir geopolitinėje padėtyje Lietuva visada galės tik pasvajoti apie tokį saugumą, kokiu džiaugiasi Šveicarija, Airija ar Portugalija. Visada buvo aišku, jog kartu su Baltijos šalimis esame pernelyg vertingas grobis, kad pasikeitus geopolitinei ir tarptautinio saugumo tvarkai nebūtų mėginama vėl „prakirsti langą į Europą“ per mūsų žemes, kaip jį „kirto“ Ivanas IV ir Petras I. Blogiausia strategija tokiomis aplinkybėmis – nepaliaujamai šūkauti apie tai, kas savaime akivaizdu, užuot ramiai ir dalykiškai ruošusis pasitikti bei atremti nuolatos juntamas grėsmes.
Antroji priežastis tuščiai ir beprasmiškai nelaidyti gerklės – būtina išvengti „piemens ir vilkų“ spąstų. Nėra geresnio būdo nuslopinti sveiką ir reikalingą budrumą anaiptol ne įsivaizduojamo pavojaus akivaizdoje kaip nuolatos kelti melagingą aliarmą apie tariamai jau užklupusią bėdą. Tariamo pavojaus signalai tampa nuolatiniu foniniu triukšmu, su kuriuo taip apsiprantama, kad galima neišgirsti net garsiausio apie iš tiesų atslinkusią nelaimę pranešančio varpo gausmo.
Būtent tokio foninio triukšmo fone Lietuvos saugumo padėtis pasikeitė beveik neatpažįstamai. Jos net iš tolo negalima lyginti su buvusia dar prieš dešimtmetį. Ji tapo tokia netvirta, kad lyginti su XX a. ketvirtuoju dešimtmečiu nėra nepagrįsta ar juo labiau kvaila. Atrodytų, kad mažiausiai, ką galima padaryti šitaip krypstant reikalams, turėtų būti du dalykai. Pirmasis – paprasčiausiai telkti visuomenę kuo greičiau nutraukiant protaujančiųjų savo galva pjudymą ir pasibjaurėtinas grumtynes dėl vietos prie valdžios ėdžių. Antrasis – žadinti tautinio orumo, valstybinės savigarbos jauseną. Taip pat – Laisvės kovų atmintį ir patriotizmo dvasią.
Bet vyksta kaip tik priešingai. Iš visų pusių griaudi raginimai ruoštis žūtbūtinai ginti Lietuvos valstybę. Bet valdžios kabinetuose prislopintais balsais ar net šnibždesiais piestu stojama prieš mėginimus paversti tą valstybę kūnu pačiame jos sostinės centre – tiesiog nuožmiai trukdoma pertvarkyti Lukiškių aikštę į absoliučiai būtiną valstybės reprezentacinę aikštę.
Pasirodo, ne Prezidentas, Seimas ir Vyriausybė yra tikroji Lietuvos Respublikos valdžia. Aiškėja, kad toji valdžia yra Kultūros ministerija ir Šiuolaikinio meno centras. Būrelis jų „ekspertų” yra tokie visagaliai, jog turi teisę nutarti – Lietuvos reprezentacinėje aikštėje Valstybės ir Laisvės kovų simboliui ne vieta! Ten turi iškilti ne Vytis, bet kažkoks bunkeris – neva partizanų žeminės imitacija, neva slėptuvė nuo oro antskrydžių.
O baigiant karčiai juokauti ir kalbant iš esmės, būtina atkreipti dėmesį į turbūt svarbiausią šių Lietuvos nekentėjų ir tyliųjų valstybės duobkasių argumentą. Jis yra toks: VYTIS – MILITARIZMO SIMBOLIS. Karžygys, su kuriuo ištisos lietuvių kartos šimtmečiais ėjo į mūšį, kovojo ir krito už savo tautos ir valstybės laisvę – tik agresijos ir militarizmo ženklas.
Įsidėmėtina – ši ciniškai melaginga ir demoralizuojanti propaganda nesustabdomu srautu pradėjo lietis, o pastangas įrengti valstybės aikštę imta aršiausiai sabotuoti ir žlugdyti būtent tada, kai po poros sąlyginai ramių ir saugių dešimtmečių Lietuva vėl žengia į netikrumo ir nežinomybės tarpsnį. Laiką, kai vėl tenka ruoštis kovai dėl išlikimo.
Vytis – ilgaamžė tos kovos vėliava. Kodėl ją trukdoma iškelti būtent dabar, kai iš tiesų jos vėl reikia? Šis klausimas – pasakytos kalbos prasminė ašis.