Prof. dr. Vytautas Radžvilas
Visada maniau ir manysiu, kad nacionalinės šventės turi būti Tautos kartu išgyvenamos ypatingo vienybės ir susitelkimo jausmo, taip pat nuoširdaus džiaugsmo ir pakylėtumo akimirkos. Jos turėtų būti švenčiamos džiaugsmingai ir linksmai, atidėjus į šalį kasdienius nesutarimus ir rūpesčius. Laimingos tautos ir šalys, galinčios sau leisti šitaip švęsti. Bet Lietuva – ne Šveicarija, Austrija, Australija ar Kanada. Valstybės, turinčios privilegiją nebūti persekiojamos nerimo dėl savo išlikimo ir ateities.
Mūsų padėtis visai kitokia. Geopolitika ir istorija lemia, kad net džiugiausias džiaugsmo dėl atkurtos valstybės akimirkas lydės rūpesčio dėl jos tvarumo ir ateities šešėlis. Maža vilties, kad kada nors bus kitaip. Reikia išmokti gyventi ir švęsti gyvenimą to žinojimo šešėlyje. Todėl negalime ir neturėtume sau leisti prabangos tik džiaugtis ir lengvapėdiškai šventinėse eisenose pravaikštinėti savo sostinę, o gal ir valstybę. Rytoj Gedimino prospektu nuo Seimo žygiuos šventiškai nusiteikusių ir linksmai šurmuliuojančių piliečių minia. Tegul žygiuoja. O paklausti, kodėl žygiuoja ir dėl ko džiaugiasi, dauguma atsakytų: „Švenčiame Valstybės atkūrimo dieną! Pamiršote?“
Bet įdomu, ką jie pasakytų, išgirdę klausimą: „Kokios valstybės? Beje, o ar tikrai turime valstybę?“ Daugelis, gal net dauguma turbūt nuoširdžiai pasipiktintų: „Kokias nesąmones tauškiate – juk švenčiame savo Valstybę!“
Bet galbūt suklustų ir net sutriktų išgirdę kitą klausimą: „Ar eidamas kartais nežvilgtelėjote kairėn, Lukiškių aikštės pusėn, o jeigu taip – ar tikrai nieko nepasigedo Jūsų akys?“
Kai kurie staiga prisimintų, o dalis bent jau būtų „kažkur skaitę ar girdėję“, kad ten turėtų būti įrengta valstybės reprezentacinė aikštė, o joje – stovėti Vytis.
O tada jau būtų galima paklausti: „normalu, kad valstybė dešimtmečiais neįstengia sostinėje įsirengti turėti ją reprezentuojančios aikštės, tikite, kad tokia neįgali valstybė iš tiesų yra savarankiška ir turi tvirtą pagrindą vadintis tikra valstybe?“
Taigi pražygiuoti Gedimino prospektu Vasario 16-ąją galima įvairiai. Su vienodai šventiška nuotaika, džiaugsmingai ir linksmai – kaip ir dera. Bet kartu skirtingai. Vienu atveju – su avinišku lengvapėdiškumu, tiesiog linksmai klegant ir šurmuliuojant. Be menkiausio tautinės ir valstybinės jausenos krustelėjimo. Net akimirkai nešmėkštelint nuojautai ir nerimui, kodėl pro Lukiškių aikštę vis dar praeiname tik kaip pro „rekreacijos“ vietą.
Bet galima praeinant pro šią aikštę tiesiog pagalvoti: ką reiškia tai, kad tobulai tinkančią ir nesunkiai pritaikomą svarbiausiems valstybiniams renginiams ir iškilmėms erdvę šitaip užsispyrusiai, net desperatiškai stengiamasi paversti smėlio pliažu ir mielų šunelių vedžiojimo vieta? Ir ta proga verta leisti sukirbėti dar nemalonesnei minčiai – ar tokioms reikmėms skirti aikštę numatyta visam laikui, ar vis dėlto, žūtbūtinai sabotuojant mėginimus sutvarkyti aikštę dabar, ši yra „prilaikoma“ kitai paskirčiai? Žinoma, kai ateis laikas. Ar tikrai aikštė nėra „rezervuota“ iki „geresnių laikų“, kai būtų galima be vargo ir be triukšmo, neverčiant lietuviškojo Vyčio ir negriaunant laisvės kovotojų memorialo, statyti paminklus Vilniaus „išvaduotojams“ iš jį neva užgrobusių lietuvių valdžios?
Ne – tai ne paranoja ir ne sąmokslo teorija. Vyksta be galo keisti ir iš tiesų suklusti bei sunerimti verčiantys dalykai. Kiek yra žinoma, patriotiškasis sostinės meras p. Benkunskas nuosekliai laikosi pliažo steigėjo p. Šimašiaus antilietuviško politinio kurso ir griežtai atsisako įgyvendinti Seimo priimtą įstatymą dėl Lukiškių aikštės statuso net komiškai maskuodamasis – vaidindamas esąs santarvės ir taikos balandis.
Esą reprezentacinė valstybės aikštė ir Vytis supriešintų šalies visuomenę ir sostinės miestelėnus. Be abejo, priešinti ir kiršinti žmones yra kvaila ir nusikalstama. Bet santarvės ir taikos nevalia pirkti valstybės išdavystės kaina – pataikaujant ir tarnaujant jos griovėjams.
Ką gali supriešinti Valstybės aikštė ir Laisvės kovų simbolis? Atsakymas akivaizdus: patriotus ir tautinės lietuvių valstybės bei jos laisvės kovų nekenčiančius Lietuvos priešus. Tykančius savosios revanšo ir keršto valandos. O kol kas kaišiojančius pagalius į ratus ir išnaudojančius kiekvieną progą žlugdyti pastangas gaivinti Vasario 16-osios Respublikos atmintį, idėją ir dvasią.
Rytojaus Vasario 16-oji tebūnie šviesos ir džiaugsmo diena. Tevyksta šventinės eitynės po spindinčia Saule ir giedru Tėvynės dangumi. Bet neužsimirškime – švęsti valstybės atkūrimą ir ginti valstybę nėra tas pat. Švęskime Vasario 16-ąją taip, kad niekada netektų vėl ją švęsti slapčia – pogrindyje. Nepravaikštinėkime Vilniaus ir Lietuvos. Savo valstybės ir jos sostinės.